Fotografijos istorija Lietuvoje prasidėjo 1839 m., kai buvo išrasta dagerotipija. Tų pačių metų vasarą buvo padarytos Verkių rūmų, esančių prie Vilniaus, nuotraukos. Po kelerių metų Vilniuje apsilankė pirmieji uždarbiaujantys dagerotipininkai. Dagerotipiniai portretai buvo gaminami ant metalinių plokštelių, padengtų šviesai jautriu sidabro jodido sluoksniu. Šiuo būdu padarytų portretų pusės būdavo veidrodiškai sukeistos – dešinioji kairėje, kairioji dešinėje. Procesas neturėjo tarpinio negatyvo, todėl atvaizdo nebuvo galima padauginti.
Pirmuoju Lietuvos fotografijos istorijos laikotarpiu laikytini 1854-1864 m. Tuomet fotografija buvo amatas ir į meną nepretendavo. Vyravo portretinė fotografija, tačiau jau apie 1860 m. buvo pradėti sudarinėti Vilniaus vaizdų albumai. Iki šių dienų yra išlikę apie 80 seniausių Abdono Korzono (pirmasis pradėjo fotografuoti už atlejė sienų), Alberto Swieykowskio ir Vilhelmo Zacharčiko nuotraukų. Juzefas Čechavičius per du savo veiklos Vilniuje dešimtmečius padarė per 200 meninės ir istorinės ikonografinės vertės Vilniaus miesto ir apylinkių vaizdų nuotraukų.
Fotografija pasitarnavo ir 1863 m. sukilimui. Sukilimo vadų portretai buvo dauginami ir platinami. Daugelis sukilėlių, pasitraukdami į miškus ar kaudamiesi su caro kariuomene, tokius portretus pasiimdavo kartu su savimi.
Fotografija imta naudoti mokslo reikalams. 1866 m. Vilniaus observatorijoje buvo įrengtas antras pasaulyje heliografas, kuriuo buvo fotografuojamos saulės dėmės. Fotografija taip pat naudota muziejininkystėje: 1864 m. dailininkas S. Petrovas fotografavo muziejų eksponatus. Povilas Višinskis, rengdamas studiją apie žemaičių antropologiją, 1896 ir 1897 m. fotografavo etnografinius vaizdus. A. Jaroševičius parengė puikų Lietuvos kryžių albumą, kuriam medžiagą susirinko fotografuodamas. 1872 m. Aleksandras Štrausas Vilniaus imperatoriškosios medicinos draugijos pranešimams iliustruoti fotografavo ligonius.
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje populiarėjant fotografijai, atsirado daugiau fotoaparatų ir fotografijos reikmenų parduotuvių, prie kurių steigtos specialios laboratorijos mėgėjams.
Kai buvo panaikintas spaudos lietuviškais rašmenimis draudimas, pagausėjo ir įvairėjo leidžiama spauda. Išaugo iliustracijų ir fotografijų poreikis periodiniuose leidiniuose. Šiuo laikotarpiu profesionalūs fotografai savo ateljė įrengė pirmąsias cinkografijas ir galėjo gamintis reikiamas klišes, fotografijų nebereikėjo gabenti į Varšuvą, Rygą ar Karaliaučių. Didėjo nuotraukų spaudai pardavimai.XX a. Pradžioje , atsiradus pramoniniu būdu gaminamiems fotografiniams reikmenims – fotografija išpopuliarėjo. Fotografija galėjo užsiimti ir paprasti žmonės, ne tik profesionalai. Populiari pasidarė spaudos fotografija. Ilgainiui atsirado ir fotografų menininkų – taip , kaip ir visame pasaulyje, Lietuvoje atsirado ir po truputi vis labiau įsitvirtino nauja meno rūšis – fotografija. Apie fotografijos meną stengsimes papasakoti, supažindinti su žymiais ir originaliai kuriančiais Lietuvos fotomenininkais.
Fotografijos istorikas, LKTI doktorantas, knygų apie Lietuvos fotografijos istoriją autorius ir sudarytojas Jis tyrinėja ankstyvąją Lietuvos fotografijos istoriją, yra straipsnių apie senąją fotografiją autorius, parodų kuratorius.
Šiame trumpame filme Dainius Junevičius kalba apie fotografijos atsiradimą Lietuvoje , jos evoliuciją, pirmuosius Lietuvos fotografus ir reikšmingiausias ankstyvosios Lietuvos fotografijos asmenybes. Jūsų dėmesiui.
