Fotografijų paroda „Karo Vaikai“

Fotografijų  paroda „Karo vaikai“ pasakoja Donbaso fronto linijoje išsidėsčiusios gyvenvietės Luhansko Stanicos paauglių istorijas. Per savo jauną gyvenimą jie patyrė tiek netekčių, tragedijų ir traumų, kiek žmogus iš taikaus didmiesčio nepatirtų per visą savo gyvenimą.

Gyvenimas Luhansko Stanicoje (Luhansko sr., Ukrainoje) pasidalinęs į dvi dalis: iki ir po karo pradžios . Žodis „karas“ čia reiškia ne antrąjį pasaulinį karą, bet šiuolaikinį Donbaso karą, kurį 2014 m. Rusija pradėjo prieš Ukrainą. Šis įvykis išskyrė šeimas, dramatiškai pakeitė jų kasdienybę ir paliko neišdildomų randų vietos gyventojų likimuose. Karui prasidėjus, kai kurie fotografijų herojai dar buvo vaikai. Dabar jie virto 14-15 metų paaugliais, išmanančiais apie karo baisybes daugiau nei vidutinis Ukrainos kareivis iki 2014 metų.

Luhansko Stanicos gyvenvietėje karas tikrąja ta žodžio prasme padalino viską. Miestelis išsidėstęs maždaug 16 km nuo Luhansko, kuris iki okupacijos buvo laikomas srities centru. Žmonės iš netoliese išsidėsčiusių gyvenviečių savaitgaliais čia atvykdavo ilsėtis, pramogauti ir aplankyti giminaičius. Dabar nuo okupuotų teritorijų, į kurias patenka ir pats Luhanskas, Luhansko Stanicą skiria Doneco upė. Šiuo metu upė tarsi atlieka savotiškos ryšio linijos tarp Ukrainos vyriausybei priklausančių ir okupuotų teritorijų funkciją.

Norintieji kirsti sieną ir patekti į laisvąją Ukrainą iš Luhansko pusės, turi atstovėti ilgose eilėse prie įrengtų praėjimo punktų Stanica Luhanska mieste esančių tiltų prieigose . 2014 m. birželio viduryje prasidėjęs karas, kurio metu buvo sugriauta ar apgadinta daugybė pastatų, taip pat paprastų žmonių gyvenamųjų namų ir mokyklų, taip iki šiol ir nesibaigė. Per daugmaž šešerius metus, vietiniai įprato prie atsitiktinių apšaudymų bei gyvenimo nuolatinėje grėsmėje.

Tų paauglių, kurie anuomet dar buvo vaikai, vaikystė buvo pavogta amžiams. Iš esmės, gyvenimas iki karo ir šiam prasidėjus vietiniams vaikams ir paaugliams per daug nesiskiria. Kai viskas prasidėjo, jie buvo pernelyg jauni, kad suprastų visus pokyčius, ir viską priėmė labai natūraliai. Be abejo, tai traumuoti vaikai, o ramūs vaikystės prisiminimai greičiausiai bus visiems laikams išstumti iš jų galvų.

Dauguma šios parodos herojų nufotografuoti prie mokyklos Nr. 2 griuvėsių.

2014 m. rugsėjo mėn. Rusijos reaktyvinės salvinės kovos mašinos „Grad“ šią mokyklą praktiškai sulygino su žeme. Teliko vos kelios apdegusios sienos . Mokyklos teritorijoje pilna jos buvusių mokinių padarytų ženklų, bylojančių, kaip stipriai jie myli šią įstaigą. Visgi darant nuotraukas, jie nebuvo linkę pasakoti apie šią vietą ko nors daugiau, tiesiog pasisakydavo savo vardus ir išeidavo…

Kol kas karas tebėra neatsiejama jų gyvenimo dalis. Paaugliai šiose nuotraukose smarkiai skiriasi nuo bendraamžių, gyvenančių taikioje aplinkoje. Tai labai aiškiai pastebima, vos pažvelgus į jų akis. Akis, kurios regėjo naikinimą, mirtį, kraują ir susišaudymus. Tuo tarpu, kai jų bendraamžiai kitose pasaulio vietose nerimavo kaip greičiau užbaigti namų darbus, kad dar liktų laiko pažaisti su draugais, svajojo apie naują telefoną, ginčijosi dėl įprastų kasdienių dalykų su tėvais, šio krašto vaikai nė nebuvo tikri ar jų gyvenimas tęsis, ar jų artimieji išgyvens ir kiekvieną savo egzistavimo akimirką vertino kaip paskutinę. Pagalvokite apie tai žiūrėdami šias fotografijas.